Tautosaka

T A U T O S A K A

TAUTOSAKA – SAVITAS ODIO MENAS

TAUTOSAKA – MENAS. Groėdamiesi lietuvių tautosaka, savaime prabylame apie jos menikumą. Lietuvių poetas, tautosakininkas ir kultūros veikėjas Liudvikas Rėza (1776 – 1840), pirmasis taip plaiai apibūdinęs lietuvių dainas, gėrėjosi jų natūralumu, nevaromu paprastumu. Jį diugino dainose vyraujanti skaisti dorovė, pagarba moralumui ir padorumui, ,,jose danai matyti auktas moralinis jautrumas, kuris rodo tautos būdo taurumą”. Pabrėdamas, kad dainose būdinga vaizduoti meilės jausmus, kartu avisi jos taurumu.
TAUTOSAKA – tradicinis sakomo ar dainuojamo odio menas. Jam priklauso dainos ir raudos, pasakos, sakmės, padavimai, anekdotai, oracijos, patarlės ir prieodiai, mįslės ir minklės, greitakalbės, skaiiuotės, gamtos garsų pamėgdiojimai, ukalbėjimai, maldelės, ūksniai ir dar kitų arnų kūriniai. Lietuviko termino t a u t o s a k a tarptautinis atitikmuo – f o l k l o r a s. Taiau folkloro prasmė platesnė – tai ir kiti tradicinio meno bei kultūros reikiniai, nesusiję su odiu – instrumentinė muzika, aidimai ir kt. I visų menų tautosaka yra artimiausia literatūrai, tai lyg ir jos dalis. Todėl pasaulyje tautosaka yra vadinama sakytine, arba gyvo odio, literatūra, liaudies literatūra ir pan.
Norint suvokti tautosakos prigimtį, kuo ji skiriasi nuo kitų menų, reikia atkreipti dėmesį į keletą svarbių jos poymių.
BENDRA PAVELDIMA KŪRYBA. Kūrėjo poiūriu tautosaka aikiai skiriasi nuo individualios kūrybos. Sakoma, kad ji yra anoniminė, bevardė, jos autorius neinomas. Neinios migla apgaubtas ir kūrimas. Esminis tautosakos bruoas, skiriąs ją nuo individualaus meno, yra kūrybos kolektyvikumas. Tautosakos kūrėjas yra tauta, jos įvairūs sluoksniai, monių grupės. Jos kūriniuose ypa atsispindi paprastų monių interesai ir idealai. Vėlyvuoju feodalizmo laikotarpiu lietuvių tautosakos pagrindinis kūrėjas buvo valstietis. Tai jis perėmė, isaugojo kūrybos galią tais imtmeiais, kai auktuomenė isiadėjo gimtosios kalbos ir tautikojo meno.
Kitas svarbus tautosakos bruoas – tradicikumas. Tik i kartos į kartą perteikiama tautosaka itisus imtmeius lieka gyva. Apskritai tradicija yra monijos paangos pagrindas: itaip sukaupiama darbo irgyvenimo patirtis, isaugoma materialinė ir dvasinė kultūra. Kolektyvas, kuriame gyvuoja kūrinys, gali būti ir visai nedidelis (kelios deimtys monių), ir milinikas (itisi milijonai). tai vienos deinos inomos tik keliuose kaimuose, o kitas, tokias populiarias kaip ,,Augo girioj ąuolėlis”, ,,Augo kieme klevelis” ir pan., dainuoja visa Lietuva.
Tradicija atskleidia ir tautosakos nuolatinio kitimo apraikas. Tautosakos kūriniai gyvuoja ilgus amius. Juos kuria ir atkuria skirtingomis sąlygomis gyvenantys, įvairaus amiaus, lyties, nevienodo patyrimo, talento monės. Tai sudaro galimybę kūrinio pakitimams – variantams – atsirasti. Variantai yra nuostabus bendros kūrybos reikinys. Per juos atsiskleidia monių kūrybinės galios, jie įteisina meno kūrinio įvairovę.
Gali atrodyti, kad io meno esmė aptariama prietaringai: ir teigiama, kad tautosaka yra tradicika, pastovi, ir kalbama apie jos kitimą, variantikumą. Prieingi poymiai – pastovumas ir kitimas i tikro būdingi tautosakai, bet vyrauja pastovusmas, tradicikumas.
PIRMAPRADIS MENO RYYS SU GYVENIMU. Tautosaka labai glaudiai susijusi su įvairiomis mogaus visuomeninio ir asmeninio gyvenimo sritimis: su darbu ir poilsiu, paproiais ir apeigomis, pramoga ir lavinimusi. Tautosaka visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties – yra visada ia pat, su mogumi.
Taikoma įvairioms progoms tautosaka susiskaldė į daugybę anrų. Vaikas maas – jam lopinės, kėkavimai, mylavimai, ratavimai; kiek paaugo – jis pats pradeda ūkauti savo erzeliones, aisti vaikkus aidimus. Piemenuko laukia raliavimai, piemenų raudos ir t.t.
TAUTOS MENAS. RYIAI SU KITŲ ALIŲ TAUTOSAKA. Lietuvių tautosaka labai tautika kūryba. Tūkstantmeiais lydėjusi baltų genių, vėliau lietuvių tautos gyvenimą, buvusi jos sielos veidrodis ir kūrėja, ji iki pat gelmių sutapo su tautos istorija, kultūra, gamta, buitimi, monių būdu, temperamentu, jausena ir mąstysena. Tautikumą visų pirma lemia lietuvių kalba – ja sukurta visa tautosaka. ia pirmą kartą atsivėrė lietuvių kalbos grois, poetinės jos galios! Ir vėliau ne kartą bus atsiremta į tautosakos kalbą: kuriant ratų kalbą, giriant jaunos lietuvių individualios poezijos teisę gyvuoti, siekiant jos raikos tautikumo.